Tądien dieną pradėjome kaip visuomet, klausėme sesučių poste, kur galime užeiti: “Neikite tik į 10 palatą”, – sakė viena jų. “Kodėl?”, – nepasidavėme. “Na, nereaguoja, daug įvairių sutrikimų”, – aiškino mums sesutės. Mano partnerės ir mano žvilgsniuose akivaizdžiai atsispindėjo viltis, nes viena jų tarė: “Nors… pabandykite…”. Tai buvo ženklas, kad privalome įrodyti. Šio vizito metu aplankėme daug vaikų. Itin daug žaidėme, todėl mūsų su Klara energija, jau buvo šiek tiek nusilpusi. Bet juk yra viltis. Žinojome, kad tikrai užeisime į 10 palatą.

Kloune Lelija

Atsargiai atidarėme duris, matome, kad joje sėdi susirūpinusi mama: “Emilija Jūsų bijos turbūt…”. Emilija, kuri tuo metu žiūrėjo filmuką – neaiškiai pasimuistė. Mums pasirodė, kad galbūt ji tikrai bijo. Atsitraukiau toleliau: “Klara, tegul tavo pliušinis draugas Rodžeris pasisveikina su Emilija”, – sakau. Jie nedrąsiai pradeda bendrauti. Mama džiaugiasi, kad Emilijos reakcija tokia išraiškinga!

Kaip džiaugsmo salvę išpučiu burbulų, virš Rodžerio, Klaros, Emilijos ir mamos galvų. Emilijai jie taip patinka. Ji kaip paukščiukas plasnoja rankutėmis lovoj, rodos skrenda. Tai ta trumpa, džiaugsminga ir niekad nepamirštama akimirka.

Džiaugsmo akimirkos visuomet laukiamiausios!