Tą dieną Rožė su Lelija lankėsi Vaikų ligoninėje. Metų pradžia kaip įprasta buvo gripo sezonas, todėl Traumatologijos skyriuje reikėjo užsidėti apsaugos priemones – vienkartinę kepuraitę, pirštines, kaukes. Taip užsimaskuoti buvo neįprasta, juk Rožė visada mėgdavo atrodyti gražiai, o Lelija tiesiog jautėsi nejaukiai. Kaukės dengė mūsų nosis, net medicinos personalas sunkiai pažindavo. Keliaujant ligoninės koridoriais gimė žaidimas – visiems sutiktiems sakydavome, kad esame iš valgyklos, prikepėm kotletų, einame pranešti, kas valgiaraštyje.

Užėjom į 5 palatą ir entuziastingai tarėm: “sveiki, esam virėjos, šiandien valgiarašytyje – kotletai”. Spindinčiom akimis dairėmės po palatą – čia gulėjo 2 mergaitės, viena jų su negalia, kuri verkė, mama ją ramino. Atėję su smagia nuotaika papuolėm į emocinį vakuumą. Iškart supratom, kad kotletai čia nepadės.

Kol su Lelija žvalgėmės,  ką čia daryt, mergaitė pažiūrėjo į mūsų pusę, pradėjo domėtis. Sakom: iš virtuvės atėjom, gal nori prisijungti prie mūsų komandos? Labai lėtai ir atsargiai parodėm mergaitei mūsų apdarus: lietėmės pirščiukais su pirštinėmis, leidome paliesti kepures, parodėm antbačius, kaukes – atskleidėm, kad po jomis pūpso raudonos nosys. 

Raudonos nosys mažąją visiškai pakerėjo. Lelija pasinaudojo proga ir padarė magišką triuką – “iš oro” atsirado raudona nosis ir mergaitei. Trūko tik aprangos. Kaip tik tuo momentu į žaidimą įsijungė nuostabios skyriaus sesutės ir davė papildomas apsaugines priemones. Netverdama džiaugsmu mergaitė  tuoj pat užsimaskavo ir kartu “kepėm” kotletus mamai. Valgiaraščio naujienų laukė ir kiti vaikai, tad pamažu bandėme išeiti. Mažoji pagalbininkė nenorėjo mūsų paleisti, net kelis kartus teko grįžti į palatą kol pavyko atsisveikinti.

Džiaugsmo akimirkos visuomet laukiamiausios!