Dar tada, kai pirmą kartą ruošiausi užsukti į 113 palatą, nežinojau, nei kas manęs laukia, nei ko tikėtis. Tai įprasta mūsų darbe, tačiau palatos duris mes visuomet atveriame su pagarbos, atjautos, jautrumo kupina širdimi. Tad kaskart tai tarsi staigmena, kuriai turi būti pasiruošęs. Ir tąkart buvo taip pat. 113 palatos duris atveriau su šypsena ir optimizmu, puikiai žinodama, jog šie komponentai mažiesiems pacientams yra geriausios lauktuvės. Tą saulėtą, ryškią, bet gana vėjuotą rudens popietę, užėjau į Saulės palatą. Tarsi tikra švytinti saulė ji sėdėjo apsikabinusi rožinį pūkuotą kiškį. Visiškas pavasaris! – pagalvojau. Tačiau Saulė buvo gana apatiška. Į mane žiūrėjo giliomis, atsargos ir baimės kupinomis akimis. Prisijaukinti šypseną ir artumą buvo gana sudėtinga. Buvau jai žmogus iš pašalies, nežinia ko atėjęs.

Kartais matydavau – gal ne šiandien, ne ši diena žaidimams. Bet mažais žingsneliais, Saulė ir kiškis tapo mano geriausiais draugais. Pavasario palatoje reguliariai vyko trumpi pokalbiai su Saule ir kiškiu, mes kūrėme dainas ir eilėraščius, liejome gėles po lova, juokavome, o kartais tiesiog tylėjome. Dabar Saulė – pavasario karalienė, kurios šypsena neblėsta kiekvieną dieną. Vos tik įžengus į jos palatą – gėlės po lova pražysta net tik mano ir jos galvoje, bet jas mato ir sesutės bei mama! Toje gėlėtoje pavasario palatoje, Saulė manęs klausė:

– Klara, o kodėl tau taip patinka pavasaris?

– Nes tada viskas taip gražu ir šviesu. Ir mano nosis tampa dar raudonesnė!

– O man patinka, nes tada su mama einame į mišką skinti žibučių. Ir Velykos labai patinka. Bet ir žiema man labai patinka. Žiemą irgi viskas švyti. Eglutė juk!

Klara gydytoja kloune palata

Kartu mes galime diskutuoti įvairiausiomis temomis iki begalybės: nuo kiškio savijautos, sesučių šukuosenų, iki Saulės ateities planų tapti mokslininke. Čia – mes kartu atrandame ramybę, kuriame ateities planus, juokiamės, svajojame apie pasivaikščiojimus žaliuojančiame miške, kvepiančiame samanomis ir ryškias pavasario žibutes, arba švytinčią žiemą. Galime juokauti, galime verkti, bet kartu – gera. Nors susitinkame kartą per savaitę, bet atsisveikinant abi laukiame kito susitikimo. Man didžiausias įvertinimas – šypsena, kuri tikrai matau, kaip gydo. Suteikti šypseną galiu ne tik aš. Saulės šypsena, gilios akys, pilnos tikėjimo, mano niūriausią rudens dieną praskaidrina šimtu procentų. Ji man tapo mažąja drauge, pas kurią skubu pasišokinėdama savo ilgomis kojomis. Pasišokinėdama į pavasarį vis dar besimėgaudama ateinančia žiema.

Pasirodo, saulės spindulys ar šypsnis gali pasirodyti net tada, kai mažiausiai tikiesi. Ir pro langą besiskverbiantis spindulėlis apvers dieną aukštyn kojomis. Šypsena, puošianti tikėjimo išpuoštą veidą sužibės ryškiausiomis spalvomis. Mes sukursime dar ne vieną dainą kartu ir vaikščiosime žaliuojančiame miške.

Džiaugsmo akimirkos visuomet laukiamiausios!