Tąkart su Zigmu lankėmės Kauno klinikose, keliavome per palatas, rodytųsi niekuo per daug neišskirtinis apsilankymas, tačiau po keletos palatų koridoriuje sutikome maždaug 9 metų berniuką.

Jis išgirdęs mūsų keliamą šurmulį ir sklindantį juoką, išėjo pasižiūrėti. Vos jį pamačiusi supratau, kad tai kiek kitoks vaikas nei daugelis mūsų sutinkamų ligoninėje – jis buvo vienas, vilkintis per didele pižama, o jo veide atsispindėjo rūpestis. Žvelgė į mus be žodžių, tiesiog stebėjo kaip keliame išdaigas ir linksminame vaikus. Atrodė, kad jis stebi mus itin įdėmiai, bet jo veide nebuvo matyti jokios reakcijos, šypsenos, juoko ar džiugesio.

Netrukus pastebėjome, kad jis keliauja kartu su mumis ir stebi mūsų pasirodymus vis kitoje palatoje. Po kiek laiko prisėdome su Zigmu šiek tiek atsikvėpti ant atokesnio suolelio. Berniukui priėjus prie mūsų, mes jį užkalbinome, paklausėme kuo jis vardu, trumpai paplepėjome. Ir aš sumaniau pabandyti prisiminti kaip reikia žongliruoti, ėmiau mėtyti kamuoliukus į orą ir vis vieno nepagaudavau, jam nukritus ant žemės ir nuriedėjus kur toliau, berniukas ėmė man juos paduoti. Kaskart nepavykus žongliruoti ir pametus kamuoliuką, trepsėdavau ir murmėdavau, kad nesiseka. Tai jį prajuokino – Tai jį prajuokino – pirmą kartą pamatėme berniuko šypseną, mažiau susirūpinusį jo veidą ir labiau atsipalaidavusį vaiką. Zigmas dar su juo šmaikščiai pasišnekučiavo, po to paspaudė ranką, padėkojo, kad padėjo man.

Aš taip pat nuoširdžiai dėkojau, kad man pagelbėjo. Išsiskirstėme šiek tiek šviesesniais veidais ir širdimis. Džiaugėmės, kad berniukas bent trumpam išlaisvėjo…

Džiaugsmo akimirkos visuomet laukiamiausios!