Mano draugo vardas Justas. Jis serga. Justo mama laiko jo ranką, kad jam neskaudėtų. Berniukas beveik nejuda, sunkiai kalba, apraizgytas daugybe laidelių, kartais ir ašara nukrenta. Taip atrodo mano pirmas apsilankymas ligoninėje. Gal ir niekuo neišsiskirinti istorija, bet ji mano tokia pirma. Mano džiaugsmas, mano liūdesys, mano įkvėpimas, mano draugas, kurį sutinku kaskart paimdama klouno nosį į rankas.

Prieš pirmą savo darbo dieną ligoninėje nemiegojau beveik visą naktį, kėliausi kas valandą, tikrinau laikrodį su vienintele mintimi galvoje „nepramiegoti“. Ir nepramiegojau. Apsilankymas ligoninėje buvo sklandus ir džiaugsmingas. Užsukome į paskutinę palatą. Štai ten ir sutikau Justą. Tos didelės didelės rudos akys! Aš visai nepagalvojus paklausiau – kokia tavo didžiausia svajonė? Jis atsakė: „noriu pasveikt“. Tą sekundę pakirto kojas, ašaros užspaudė gerklę… Prisidirbau – pagalvojau. Pažvelgiau į partnerę ir prisiminiau stebuklingą klouno nosį. Tuoj pat pradėjome šokti svajonių išsipildymo šokį. Tai stebuklingas šokis, judinadamas savo kūną turi stipriai tikėti ir svajoti! Mama irgi šoko, suko ratus ir juokėsi su ašarom akyse.. O Justas buvo laimingas, kad mama laiminga. Žiūrėjo savo didelėm didelėm rudom akim ir šypsojosi. Šokiu pildėme jo svajonę ir jis tai žinojo!

kloune dzilda

Praėjo keli mėnesiai ir aš vėl atsidūriau Onkologiniame skyriuje. Einame, linksminame, juokiname, kalbiname ir vienoje iš palatų vėl pamatau Justą. Jis jau sėdi lovoje, pasirėmęs į pagalvę ir šypsosi tom savo didelėm akim. Mama irgi šypsosi, prisimena ir mus, ir šokį, ir svajones. Man pasidaro neapsakomai gera.

Po kiek laiko vėl užsuku į tą patį skyrių. Vaikštome po palatas, o Justo nebėra. Gal netyčia pražiopsojom? Gal procedūrose? Gal namo išleido? Gal dar kas nors… Ieškau jo rudų akių. Nerimastingai. Jau beveik baigiame savo kelionę ir spėkite, ką pamatome? Taip, Justą stovintį su maišeliu rankoje. Galvojau iš džiaugsmo pakilsiu į orą. Justas važiuoja namo! Svajonė tikrai išsipildė!

Dar po kelių mėnesių dirbau vaikų stovykloje Druskininkuose. Vakare jau gulėdama lovoje perskaičiau straipsnį apie berniuką, sergantį onkologine liga. Justas. Vėl Justas. Jis sveiksta ir pasirodo gyvena Druskininkuose. Aš irgi dabar Druskininkuose. Sutapimas? Kartu su Justu augo ir mano klounas. Verkė, juokėsi, džiaugėsi, stengėsi, tikėjo… Justo nebesutinku, laikraščiai nieko neberašo, bet visada jaučiu, kad jis šalia.

Tarsi mano nematomas draugas, kuris primena, kad reikia gyventi su džiaugsmu. Aš kaskart pravėrusi ligoninės duris jaučiu jo rudas akis įbestas į mano raudoną nosį. Svajonės pildosi. Tereikia šokti ir džiaugtis.

Džiaugsmo akimirkos visuomet laukiamiausios!