“Mes taikiai pasibeldėme į vieną palatų neurologijos skyriuje. Norėjome taikiai pamuzikuoti. Richardas turėjo ukulelę, o aš skambantį kiaušinį ir trikampėlį”, – istoriją pasakoti pradeda Bela. Jiedu ilgai vienas kitam uždavinėjo toną. Anot Belos, Richardas turėjo kaip įmanoma greitai jį “pagauti”. Tačiau, juk kartais tai labai sunku, ypatingai, jei esi klounas. Jis tai per sunkus, tai per lengvas, žemas ar aukštas. Neapsikentusi Bela atidavė savo instrumentus vaikams, kad jie tono nepagaunančiam Richardui jį užduotų. “Na ir, žinoma, vaikams pavyko geriau. Richardas pagavo toną kažkur tarp “Lia” ir “Si”. Gavosi tokia ritminė trio atliekama melodija”, – pasakoja Bela.

Galbūt viskas taip gerai ir būtų pasibaigę, bet Bela labai užsinorėjo sudalytai šioje džiazo grupėje ir stvėrusi pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą – puzlę iš 30 smulkių detalių, pradėjo ja mušti ritmą neatsilikdama. “Ir staiga visos detalės pradėjo byrėti pro kraštus! Richardas jas liepė man rinkti, aš tik surinkau ir jos vėl kreta. Taip krito ir krito, kol muzikinis ritmas baigėsi”.

Abu netvarkos kaltininkai, klounai Bela ir Richardas žiūrėdami į detales išgirdo vaikų šūksnius: “Reikia surinkti!”. Bela puolė rinkti visas detalės ir tik dėjo, dėjo ant savęs, o šios vis kreta. Richardas neištvėręs sušuko “Tu nesusidėk, o susirink” ir pats krito rinkti jų į kepurę. Tai padaręs uždėjo kepurę Belai ant galvos. Visi vaikai juokėsi, mat Bela iš gražuolės virto į kaliausę, kurios plaukuose puzzle detalės. Richardas bandydamas taisyti situaciją tik padaro ją dar blogesne: jo pirštai įsipina į Belos plaukus. “Aš tik karksėjau kaip varnas ką darai, ką darai”, – guodžiasi Bela.

Džiazo grupės neliko akimirksniu, mat muzikantai kvatojo įsikibę į pagalves, kad nenukristų nuo lovų.

Džiaugsmo akimirkos visuomet laukiamiausios!