Prisimenu vieną istoriją, kurią turėjome su Rikardu Kauno klinikose. Įėjom į palatą ir pajutom, kad niekas čia mūsų nenori. Tėtis sako: “aš tada nebūsiu”, ir išėjo iš palatos, o mama liko. Jos sūnus, gal 15-16 metų, gulėjo lovoje visiškai paralyžiuotas. Toks buvo iš pradžių nejaukumas, nes nesupratom ar gerai padarėm, kad užėjom, atrodė, kad tėtis nepatenkintas. Bet pagalvojom – jau esam, tai reikia išsisukt. Pradėjom žaisti žaidimą, kad kuriam grupę ir mums reikia užsitikrinti ar mūsų daina gera, taigi reikia ekspertų įvertinimo. Vaikinas tapo mūsų ekspertu. Pradėjom su Rikardu dainuoti ir gaudyt kiekvieną ženklą iš jo, nes jis beveik nejudėjo.

Vaikinas praėjo judinti pirštus ir aš sušukau: “žiūrėk žiūrėk, Rikardai, mum rašo pažymius, rašo balus!”. Iš pradžių buvo neaišku kiek, po to jis parodė vidurinį pirštą, bet jam tiesiog taip pirštai susilenkė. Tačiau gavosi labai juokingas “bajeris” – mama pradėjo kvatoti. Bet mes nepasidavėm, sakau: dar grojam, dar gerinam, nes mum reikia geresnio įvertinimo. Vaikinas sukaupė visas jėgas ir parodė mums dešimt. Jis buvo labai laimingas ir jautėsi, kaip šypsojosi viduje. Atrodė, kad įvyko kažkas labai stipraus. Vaikinas tiek daug pastangų įdėjo, jam buvo taip sunku ir mes buvom visiškai su juo toje akimirkoje. Ir mama buvo laiminga, jos akys švytėjo. Padėkojom už grupės palaiminimą ir jau už durų susižvalgėm su Rikardu: “čia buvo viena TŲ istorijų”.

Džiaugsmo akimirkos visuomet laukiamiausios!